Protas ir instinktas

Galiausiai kultūrinė maksima „visa, kas nežmogiška, man nesvetima“ puikiai prigijo šiuolaikinėje politinėje erdvėje, įkūnydama liberalizmo ilgai ugdytą mąstyseną, pagal kurią žmogui svarbiausia ne tai, kas jį išskiria iš gyvūnų pasaulio, bet tai, kas su juo subendrina: maitinimasis (vartojimas), kova dėl vietos po saule (konkurencija, karjera), saugumas ir reprodukcija. Mėginimai apeliuoti į aukštesnius standartus pasmerkiami kaip nejautrumas „paprastam žmogui“, kuriam nesvetima visų pirma tai, kas nepriaugę iki žmogiškumo. Klasikinė tradicija yra išreiškusi savo požiūrį į šią nuostatą: jausena ir mityba pagrįstas gyvenimas yra būdingas tiek žmogui, tiek jaučiui, ir paprasčiausiai laikytinas gyvulišku. Žmogų iš gyvūnų išskiria modernizmo sumenkintas protas ir jo teikiama geba skirti gėrį nuo blogio, teisinga nuo neteisinga.

Modernizmui būdinga vaizduoti, kad protas, racionalizmas slopina gyvybingumą. Vakarų kultūroje visuomet būta įtampos tarp racionalumo ir neracionalumo, tarp proto ir valios, proto ir instinkto. Racionalus vertinimas tradiciškai buvo laikomas hierarchiškai aukštesniu, ir tokia tvarka vyravo veik du tūkstantmečius. Modernizmas šią hierarchiją griauna: nuo Hobbeso ir Jacques’o Russeau laikų protas kryptingai verstas norų ir aistrų vergu.  Tradicinis modernizmas siekia religiją ar moralę pakeisti estetiniu gyvenimo pateisinimu. Postmodernizmas savo ruožtu atveda modernizmo logiką iki kraštutinumų. Kaip sako Bellas, porno-pop kultūra yra šio proceso padarinys. „Postmodernizmas estetinį gyvenimo pateisinimą visiškai pakeitė instinktu. Tik impulsas ir malonumas yra tikri ir teigia gyvenimą; visa kita – neurozė ir mirtis.“ Pramogų moralė šiandien išstūmė gerumo moralę. „Nesilinksminančiam žmogui yra ko savimi susirūpinti: Kas gi man atsitiko?“ – turėtų vis klausti jis.

Laučius, V. Kultūros ir politikos santykis klasikinės tradicijos požiūriu // (Sud.) Adomėnas, M. Libertas & Pietas. Lietuviškasis konservatizmas. Antologija 1993-2010, Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 159-160