Palaima (La Dicha)

Jorge Luis Borges

 

Kas apkabina moterį, yra Adomas.

O moteris yra Ieva.

Viskas nutinka pirmąkart.

Mačiau šį tą baltuojant danguje.

Jie sako man, jog tai yra mėnulis.

Bet ką gi veikti man su žodžiu ir mitologija?

Ir medžiai gąsdina mane šiek tiek.

Užgniaužia kvapą grožis jų.

Gyvūnai romūs priartėja

idant galėčiau jų vardus ištart.

Ir knygos bibliotekoje neturi raidžių.

Pabyra jos atvėrus viršelius.

Vartydamas aš atlasą matau Sumatros formą.

Kas tik degtuką uždega tamsoj – išranda ugnį.

O veidrody tas Kitas laukia pasaloj.

Kas žvelgia vandenynan, Angliją jis mato.

Kas sukužda eilutę Lilienkrono, tas mūšin stoja.

Kartaginą aš sapnavau ir ją sugriovusius legionus.

Ir kalaviją su svarstyklėm sapnavau.

Išaukštinta tebūna meilė,

Kurioj nėra nei savininko, nei jam priklausančio.

Bet kur abudu pasiduoda viens kitam.

Tebus išaukštintas košmaras,

Kuris mums primena, kad turim galią kurti pragarą.

Kas leidžiasi upe, tas Gangu leidžias.

Kas žvelgia smėlio laikrodin, tas mato nuosmukį imperijos.

Durklu kas žaidžia, mirtį Cezario nuspėja.

Ir kas sapnuoja, tas žmogus yra kiekvienas.

Mačiau aš jauną Sfinksą dykumoj tik pastatytą.

Nėra po Saule nieko dar senesnio.

Nutinka viskas pirmąkart, tačiau kartu tai amžina yra.

Žodžius kas skaito mano, pats juos išranda.

 

(laisvas mano paties vertimas)