Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Patikimi žmonės pasakoja – o kita težino Alachas – kad senų senovėje Babiloną valdė karalius, kuris, sukvietęs savo statytojus ir burtininkus, liepė pastatyti tokį klaidų ir pinklų labirintą, jog patys protingiausieji bijojo į jį įeiti, o visi įėję – žūdavo. Šis kūrinys buvo šventvagystė, nes gluminti ir stebinti pridera Dievui, o ne žmonėms. Laikui bėgant į karaliaus rūmus atvyko arabų valdovas, ir Babilono karalius, norėdamas pasityčioti iš naivaus svečio, pakvietė jį apžiūrėti labirintą, po kurį šis, sumišęs ir pažemintas, klajojo iki pat saulės laidos. Tuomet puolė melsti Dievą pagalbos ir rado išėjimą. Iš jo lūpų neišsprūdo nė vienas priekaištas, tačiau Babilono karaliui jis pasakė, jog Arabijoje turįs dar geresnį labirintą ir tikįs – jei Dievas panorės – kad svetingasis karalius vieną dieną jį pažinsiąs. Grįžęs į Arabiją, sukvietė vadus bei karvedžius ir užpuolė Babilono karalystę; mūšyje jį lydėjo tokia sėkmė, jog jis sugriovė visas tvirtoves, sunaikino karaliaus pulkus, o patį karalių paėmė nelaisvėn. Arabų valdovas jį surišo, pasodino ant greičiausio kupranugario ir drauge iškeliavo į dykumą. Jie jojo tris dienas, o paskui jis tarė karaliui: „O laiko, proto ir lemties valdove! Babilone panūdai mane pražudyti savo bronziniame labirinte su begale laiptų, sienų ir durų; nūnai Visagalis man lėmė parodyti tau manąjį, kur nėra nei laiptų, kuriais reikėtų lipti, nei durų, kurias reikėtų laužti, nei begalinių koridorių, kuriais reikėtų bėgti, nei sienų, kurios užtvertų tau kelią“.

Paskui atrišo belaisvį ir paliko jį viduryje dykumos, kur anas ir mirė iš bado ir troškulio. Tebūnie pašlovintas Tas, kurs nemiršta!

Jorge Luis Borges „Smėlio knyga“

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Al Di Meola – Isfahan

Reta proga pamatyti E.Voegeliną kalbantį „gyvai“.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Johnny Cashas paskutiniu metu valdo. Tiesa, ne jo country ;)

Modern political philosophy presupposes Nature as understood by modern natural science and History as understood by the modern historical awareness. Eventually these presuppositions prove to be incompatible with modern political philosophy. Thus one seems to be confronted with the choice between abandoning political philosophy altogether and returning to classical political philosophy. Yet such a return seems to be impossible. For what has brought about the collapse of modern political philosophy seems to have buried classical political philosophy which did not even dream of the difficulties caused by what we believe to know of nature and history. Certain it is that a simple continuation of the tradition of classical political philosophy — of a tradition which was hitherto never entirely interrupted — is no longer possible. As regards modern political philosophy, it has been replaced by ideology: what originally was a political philosophy has turned into an ideology. This fact may be said to form the core of the contemporary crisis of the West. ¹

The decay of political philosophy into ideology reveals itself most obviously in the fact that in both research and teaching, political philosophy has been replaced by the history of political philosophy. This substitution can be excused as a well-meaning attempt to prevent, or at least to delay, the burial of a great tradition. In fact it is not merely a half measure but an absurdity: to replace political philosophy by the history of political philosophy means to replace a doctrine which claims to be true by a survey of more or less brilliant errors.²