If you can dream – and not make dreams your master;
If you can think – and not make thoughts your aim;
If you can meet with triumph and disaster
And treat those two imposters just the same;
If you can bear to hear the truth you’ve spoken
Twisted by knaves to make a trap for fools,
Or watch the things you gave your life to broken,
And stoop and build ‘em up with wornout tools;

If you can make one heap of all your winnings
And risk it on one turn of pitch-and-toss,
And lose, and start again at your beginnings
And never breath a word about your loss;
If you can force your heart and nerve and sinew
To serve your turn long after they are gone,
And so hold on when there is nothing in you
Except the Will which says to them: “Hold on”;

If you can talk with crowds and keep your virtue,
Or walk with kings – nor lose the common touch;
If neither foes nor loving friends can hurt you;
If all men count with you, but none too much;
If you can fill the unforgiving minute
With sixty seconds’ worth of distance run -
Yours is the Earth and everything that’s in it,
And – which is more – you’ll be a Man my son!

Rudyard Kipling
Rewards and Fairies (Macmillan Uniform Edition), 1910

Kadangi buržuazija pretendavo būti Vakarų tradicijų gynėja ir suardė visus moralinius principus, viešai demonstruodama dorybes, kurių ji privačiame ir verslo gyvenime ne tik neturėjo, bet, tiesą sakant, niekino, [daugeliui] pradėjo atrodyti labai revoliucinga pripažinti žiaurumą, niekinti žmogaus vertybes ir mėgautis visuotiniu amoralumu, nes visa tai, mažų mažiausiai, griovė tą dviveidystę, kuria, kaip atrodė, remiasi visuomenė. Kokia pagunda sublizgėti kraštutiniais požiūriais veidmainiškoje dvejopų moralės normų prieblandoje, kokia pagunda viešai dėvėti žiaurumo kaukę, jei nė vienas atvirai nesiskaito su kitu ir apsimeta kilniaširdis, kokia pagunda demonstruoti sugedimą tokiame pasaulyje, kuris yra ne sugedęs, o tiesiog menkas! Trečiojo dešimtmečio intelektualinis elitas, beveik nieko nežinojęs apie ankstesnius minios ir buržuazijos ryšius, buvo įsitikinęs, kad senasis épater le bourgeois žaidimas gali būti žaidžiamas tobulai, jei pradedama šokiruoti visuomenę, rodant jai ironiškai perdėtą jos pačios elgesio paveikslą.

Arendt, H. Totalitarizmo ištakos, Vilnius: Tyto Alba, 2001, p. 330-331

Modernizmui būdinga vaizduoti, kad protas, racionalizmas slopina gyvybingumą. Vakarų kultūroje visuomet būta įtampos tarp racionalumo ir neracionalumo, tarp proto ir valios, proto ir instinkto. Racionalus vertinimas tradiciškai buvo laikomas hierarchiškai aukštesniu, ir tokia tvarka vyravo veik du tūkstantmečius. Modernizmas šią hierarchiją griauna: nuo Hobbeso ir Jacques’o Russeau laikų protas kryptingai verstas norų ir aistrų vergu.  Tradicinis modernizmas siekia religiją ar moralę pakeisti estetiniu gyvenimo pateisinimu. Postmodernizmas savo ruožtu atveda modernizmo logiką iki kraštutinumų. Kaip sako Bellas, porno-pop kultūra yra šio proceso padarinys. „Postmodernizmas estetinį gyvenimo pateisinimą visiškai pakeitė instinktu. Tik impulsas ir malonumas yra tikri ir teigia gyvenimą; visa kita – neurozė ir mirtis.“ Pramogų moralė šiandien išstūmė gerumo moralę. „Nesilinksminančiam žmogui yra ko savimi susirūpinti: Kas gi man atsitiko?“ – turėtų vis klausti jis.

Laučius, V. Kultūros ir politikos santykis klasikinės tradicijos požiūriu // (Sud.) Adomėnas, M. Libertas & Pietas. Lietuviškasis konservatizmas. Antologija 1993-2010, Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 159-160

Hermeneutinė tiesa gerbia ir tiriamojo objekto, ir tyrėjo, ir netgi skaitytojo arba klausytojo subjektyvumą. Iš tiesų šio metodo sekėjai yra taip nuodugniai ir godžiai persismelkę nuostata, kad transcenduoti reikšmes – savo objektų, savo pačių, savo skaitytojų ir visų kitų – yra ir per sunku, ir nepageidautina, jog galiausiai sulaukiam eilėraščių ir pamokslų apie užsklęstus reikšmių ratus, kuriuose visi esame įkalinti – kankinamai ir maloniai.

Bertrandas Russelas kartą kalbėjo apie „geocentrinį keblumą“ – pažinimo teorijos problemą, kylančią dėl to, kad individualus subjektas yra uždarytas savo momentinių pojūčių rate ir negali išplėsti savo pažinimo anapus jų.  Tai, ką mes tiesiogiai patiriam, neteikia mums nei praeities, nei ateities, nei tvarių objektų, nei dėsningos tvarkos, nei kitų žmonių, – teikia tik save pačius, griežtas empirizmas, atsižadantis bet kokio šuolio už stebėjimo ribų, toliau mums eiti neleidžia. Postmodernistai atrado – ar bent išaukštino ir panaudojo – kitą, gana skirtingą geocentrinio keblumo variantą, kur individas yra įkalintas jau ne savo tiesioginių pojūčių, o savo reikšmių rate. Šiuo būdu empiristinis pasitikėjimo savojo „aš“ ir jo betarpišku patyrimu redutas užgrobiamas ir sunaikinamas – kadangi net ir tie vidiniai potyriai yra kupini reikšmių, o tos reikšmės savo ruožtu yra priklausomos nuo kultūros, prieštaringos ir vertos „dekonstruoti“. Taigi postmodernistas siekia perteikti savo praktinio darbo kančią, kai jis ir jo tiriamieji bando išsiveržti iš savo salelių ir ištiesti vieni kitiems rankas. Žinoma, jiems turi nepavykti! Jeigu pavyktų, pasisektų grįžti su aiškia, akivaizdžia ataskaita, atskleidžiančia, ką čiabuviai iš tikrųjų galvoja, mūsų postmodernistui tai būtų baisiausia negarbė ir nusižengimas – galutinė išdavystė ir tikra nesėkmė. Tai demaskuotų jį kaip paviršutinišką pozityvistą, kuris tarnauja kolonializmui ir kultūrų nelygybei, yra pasišovęs apibrėžti Kitą pagal savo reikšmes, tuo įkalbėdamas Kitam jas, žemindamas jį, atsiskleidžiantis kaip žmogus, nejautrus beribiam visų reikšmių specifiškumui ir taip beribiam sunkumui perpasakoti jas arba perkelti per tą šiurpią prarają, skiriančią vieną prasminę formą nuo kitos.

Tų prarajų, aišku, yra mažiausiai dvi: viena – tarp postmodernistinio tyrinėtojo ir informatoriaus, kita – tarp autoriaus ir auditorijos. Matydamas abi prarajas, mūsų postmodernistas siekia įrodyti savo transpozityvinį išmanymą ir jautrumą, jausdamasis priblokštas jų abiejų bei rodydamas savo tikrai gilų supratimą ir hermeneutinės problemos suvokimą tuo, kad demonstratyviai vengia šokti per tas prarajas, panyra į chaosą, neįkandamą stilių ir kalba dvasių kalbomis. Griežtai vertinant, toliau (logiškai) turėtų būti tyla. Bet postmodernistai publikuoja savo rašinius, kartais gana gausiai, ir, matyt, nelabai ryžtasi visai paklusti šiai logiškai savo gilaus supratimo išvadai. Nors galbūt esama tikrai gerų postmodernistų, kurie visiškai nieko nepublikuoja. Ex hypothesi, tikrai geras postmodernistas tylėtų. Galbūt koks tikras postmodernizmo genijus vieną diena įtikins mus žavėtis jo nepakartojama gilia tyla, panašiai kaip avangardistinis tapytojas, suviliojantis drobe, kurią jis padengia lygiu juodų dažų sluoksniu.

Ernest Gellner

O, žinoma, jis nužengė ne taip, kaip nužengs, pagal savo žadėjimą, amžiams pasibaigus, visoje dangiškoje šlovėje, kada jo atėjimas bus toks staigus kaip „žaibas, švystelėjęs nuo rytų ligi vakarų“. Ne, jis panoro aplankyti nors akimirką savo vaikus, ir kaip tik ten, kur dabar ėmė traškėti eretikų laužai. Iš begalinio savo gailestingumo jis dar kartą eina tarp žmonių, tuo pačiu žmogaus pavidalu, kuriuo trejus metus vaikščiojo tarp žmonių prieš penkiolika amžių. Jis nužengia į pietų šalies miesto „karštas gatves“, ten, kur tik vakar „didingoje autodafė“, karaliaus, jo dvariškių, kardinolų ir gražiausių karaliaus rūmų ponių akivaizdoje, gausiai susirinkusių visos Sevillos gyventojų akivaizdoje, kardinolas didysis inkvizitorius iš karto sudegino ad majore gloriam Dei gal visą šimtą eretikų.  Jis pasirodė tykiai, nepastebimai, ir štai visi – atrodo keista – jį pažįsta. Čia galėtų būti viena geriausių mano poemos vietų – kodėl gi jį pažįsta. Žmonės nesulaikomai veržiasi prie jo, apsupa, telkiasi apie jį, seka iš paskos. Jis tylėdamas žengia jų vidury su romia begalinio gailesčio šypsena. Meilės saulė liepsnoja jo širdyje, Šviesos, Švietimo ir Galybės spinduliai sklinda iš jo akių, uždegdami jas meile jam. Jis tiesia į žmones rankas, laimina juos, ir nuo prisilietimo prie jo, netgi prie jo drabužių, žmonės pagyja. Štai iš minios sušunka senis, aklas nuo mažų dienų: „Viešpatie, išgydyk mane, ir aš tave išvysiu“, ir štai tartum žvynai nukrenta jam nuo akių, ir neregys mato jį. Žmonės verkia ir bučiuoja žemę, kuria jis žengia. Vaikai barsto prieš jį gėles, gieda ir šaukia jam: „Hosanna!“ „Tai jis, tai tas pats, – kartoja visi, – tai turi būti jis, tai ne kas kitas kaip jis“. Jis sustoja Sevillos katedros prieangyje tą pačią akimirką, kada į šventovę žmonės verkdami įneša atdarą baltą vaikišką karstelį: jame septynerių metų mergaitė, vieno įžymaus piliečio vienturtė duktė. Negyvas kūdikis guli, visas paskendęs  gėlėse. „Jis prikels tavo kūdikį“, – šaukia minia verkiančiai motinai. Išėjęs pasitikti karsto, katedros parteris žiūri sumišęs ir rauko antakius. Bet štai pasigirsta mirusio kūdikio motinos klyksmas. Jinai puola jam po kojų: „Jeigu tai esi tu, prikelk mano kūdikį“, – šaukia jinai, tiesdama į jį rankas. Procesija sustoja; karstelį padeda prieangyje, palei jo kojas. Jis žvelgia gailestinga, ir jo lūpos dar kartą ištaria: „Talita kumi“ – „Mergaite, kelkis“. Mergaitė karste pakyla, atsisėda ir šypsodama žvalgosi aplinkui atmerktomis nustebusiomis akutėmis. Jos rankose puokštė baltų rožių, su kuriomis ji gulėjo karste. Minia sumišusi, ji šaukia, rauda, ir štai, tuo pat metu eina per aikštę pro katedrą pats kardinolas didysis inkvizitorius. Tai beveik devynių dešimčių metų senis, aukštas ir tiesus, išdžiuvusiu veidu, įdubusiomis akimis, bet jos dar žėri kaip ugnies kibirkštis. O, jis vilki ne savo puošniais kardinoliškais drabužiais, su kuriais pasirodė vakar miniai, kai buvo deginami Romos tikėjimo priešai, – ne, šiuo metu jis tik su senu, šiurkščiu vienuolio abitu. Jam iš paskos tam tikru atstumu eina jo niūrūs padėjėjai, tarnai ir „šventoji“ sargyba. Jis sustoja prieš minią ir stebi iš tolo. Jis viską matė, jis matė, kaip padėjo prie jo kojų karstą, matė, kaip prisikėlė mergaitė, ir jo veidas paniuro. Jis rauko savo žilus tankius antakius, ir jo žvilgsnis grėsmingai blykčioja. Jis ištiesia pirštą ir liepia savo sargybiniams jį suimti.  Jo valdžia tokia didelė, o ramūs žmonės taip įpratę jo bijoti ir klausyti, jog ūmai stoja kapų tyla, minia tuojau prasiskiria prieš sargybinius, ir šie uždeda ant jo rankas ir nusiveda jį. Minia akimirksniu kaip vienas žmogus žemai nulenkia galvas prieš senį inkvizitorių, šis tylomis palaimina žmones ir nueina. Sargybiniai atveda suimtąjį į ankštą ir niūrų skliautuotą kalėjimą senoviškame šventojo teismo pastate ir uždaro ten. Baigiasi diena, ateina tamsi, karšta ir „bedvasė“ Sevillos naktis. „Laurais ir citrinom naktis pakvipus“. Nakties glūdumoje staiga atsidaro geležinės kalėjimo durys, ir pats senis didysis inkvizitorius lėtai įeina į kalėjimą su žibintu rankoje. Jis vienas; durys tuojau užsidaro. Jis atsistoja prie durų ir ilgai, gal minutę, gal dvi, įdėmiai žiūri į jo veidą. Pagaliau tyliai prieina, stato žibintą ant stalo ir sako jam:

–  Tai tu? Tu? – Nesulaukęs atsakymo, greit priduria: – Neatsakyk, tylėk. Ir ką gi tu galėtumei pasakyti? Aš per daug gerai žinau, ką tu pasakysi. Bet tu nė teisės neturi ką nors pridurti prie to, ką jau esi anksčiau pasakęs. Kodėl tu atėjai trukdyti mums? Nes tu atėjai mums trukdyti, tu pats tai žinai. Bet ar tu žinai, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu esi, ir nenoriu žinoti: ar čia tu, ar tavo pavidalas, bet jau rytoj aš nuteisiu tave ir sudeginsiu ant laužo kaip pikčiausią eretiką, ir ta pati minia, kuri šiandien bučiavo tavo kojas, rytoj, vos tik aš mostelėsiu ranka, puls žerti žarijų į tavo laužą, ar tu žinai tai? Taip, gal žinai, – pridūrė jis, jausmingai susimąstęs, nė akimirkos nenuleisdamas akių nuo savo belaisvio.

[...]

„Ar tu turi teisę apreikšti mums nors vieną paslaptį iš to pasaulio, iš kurio atėjai? – klausia jį mano senis ir pats atsako jam: – Ne, neturi, kad nieko nepridėtum prie to, kas jau anksčiau pasakyta, ir kad neatimtum žmonėms laisvės, kurią taip gynei, kai gyvenai žemėje. Viskas, ką tu vėl pasakysi, bus pasikėsinimas į žmonių tikėjimo laisvę, nes atrodys kaip stebuklas, o jų tikėjimo laisvė tau buvo už viską brangesnė dar tada, prieš pusantro tūkstančio metų. Argi ne tu tada taip dažnai sakydavai: „Noriu jus laisvus padaryti“. Bet štai tu dabar pamatei tuos „laisvus“ žmones, – staiga priduria senis susimąstęs ir šypsodamas. – Taip, tas mums brangiai atsiėjo, – kalba jis, griežtai žiūrėdamas į jį, – bet mes pagaliau padarėme tam galą tavo vardu. Penkiolika amžių vargome mes su ta laisve, bet dabar, kaip tik dabar su tuo baigta, ir baigta galutinai. Tu netiki, kad galutinai baigta? Tu romiai žiūri į mane ir netgi nesiteiki piktintis manimi? Bet žinok, kad dabar, kaip tik dabar šitie žmonės labiau negu kada nors yra įsitikinę, kad jie visiškai laisvi, tuo tarpu jie patys atnešė mums savo laisvę ir nuolankiai padėjo ją prie mūsų kojų. Bet tai padarėme mes, o ar šito tu norėjai, ar šitokios laisvės?“

[...]

„Nes tik dabar (jis, žinoma, kalba apie inkviziciją) pirmą kartą pasidarė galima pagalvoti apie žmonių laimę. Žmogus buvo sutvertas maištininku; argi maištininkai gali būti laimingi? Tu buvai perspėtas, – sako jis jam, – tau netrūko perspėjimų ir nurodymų, bet tu pavedei šitą reikalą mums. Tu žadėjai, tu savo žodžiu sutvirtinai, tu davei mums teisę surišti ir atrišti, ir jau, žinoma, negali nė pagalvoti, kad šitą teisę dabar galėtumei iš mūsų atimti. Tai kodėl gi tu atėjai mums trukdyti?“

[...]

„Baisi ir protinga dvasia, susinaikinimo ir nebūties dvasia, – kalba senis, – didžioji dvasia kalbėjosi su tavimi tyruose, ir mums yra skelbiama knygose, kad ji „gundžiusi“ tave. Ar ne taip? Ir ar galima būtų pasakyti tiesą, didesnę už tą, kurią jis apreiškė tau trimis klausimais, kuriuos tu paneigei ir kurie knygose pavadinti „pagundomis“? Ir vis dėlto, jei buvo kada pasaulyje tikras, griausmingas stebuklas, tai jis buvo aną dieną, anų trijų pagundų dieną. Kaip tik tų trijų klausimų atsiradimas ir buvo stebuklas. Jei galima būtų pagalvoti, tik išbandymo, tik pavyzdžio dėlei, kad šitie trys baisiosios dvasios klausimai be pėdsakų dingo knygose ir kad reikia juos atnaujinti, vėl sugalvoti ir sukurti, kad galima būtų vėl įrašydinti į knygas ir tam reikalui surinkti visus pasaulio išminčius-valdovus, vyriausius kunigus, mokslininkus, filosofus, poetus, ir duoti jiems tokią užduotį: sugalvokite, sudarykite tris klausimus, bet tokius, kurie ne tik atitiktų įvykio svarbą, bet ir trimis žodžiais, tik trimis žmogiškais sakiniais nusakytų visą būsimąją pasaulio ir žmonijos istoriją, – tai ar tu manai, kad visa žemiškoji išmintis, drauge paimta, galėtų sugalvoti ką nors panašaus į tuos tris šiurpius ir didžius klausimus, kuriuos iš tikrųjų tau pateikė tyruose galinga ir protinga dvasia? Jau vien tik iš šių klausimų, kurių atsiradimas yra tikras stebuklas, galima spręsti, kad čia turi reikalą ne su pastoviu žmogišku protu, bet su amžinu ir absoliučiu. Juk šiuose trijuose klausimuose yra tartum susilydžiusi į vieną visumą ir nusakyta visa tolesnė žmonijos istorija ir apreikšti trys keliai, kuriuose susieis visi neišsprendžiami istoriniai žmogiškosios prigimties prieštaravimai visoje žemėje. Tada visa tai dar negalėjo būti taip aišku, nes ateitis nebuvo žinoma, bet dabar, kai praėjo penkiolika amžių, mes matome, kad tais trimis klausimais taip viskas buvo nuspėta ir numatyta ir kad taip viskas tiksliai išsipildė, jog nieko daugiau nebegalima nei pridėti prie jų, nei atimti.

Tad spręsk pats, kieno buvo tiesa: ar tavo, ar to, kuris tada klausė tave? Prisimink pirmąjį klausimą; nors ir ne pažodžiui, bet jo prasmė tokia: „Tu nori eiti į pasaulį ir eini tuščiomis rankomis, su kažkokiu laisvės pažadu, kurio jie, tokie neišmanėliai, tokie apsigimę niekšai, negali nė suprasti, kurie jo siaubingai bijo, nes niekuomet nei žmogui, nei žmonių visuomenei dar nėra buvę nieko labiau nepakenčiama kaip laisvė! O ar tu matai šituos akmenis šituose tuščiuose ir įkaitintuose tyruose? Paversk juos duona, ir paskui tave bėgs žmonija kaip banda, dėkinga ir klusni, nors amžinai drebėdama, kad tu gali atitraukti savo ranką ir jie nebegaus tavo duonos.“ Bet tu nenorėjai atimti iš žmogaus jo laisvės ir atmetei tą pasiūlymą, nes kokia gi laisvė, nusprendei tu, jei klusnumas yra pirktas duona? Tu atsakei, kad ne viena duona žmogus gyvas, bet ar žinai, kad dėl šitos žemiškos duonos ir sukils prieš tave žemės dvasia, ir stos į kovą su tavimi, ir nugalės tave, ir visi eis paskui ją šaukdami: „Kas panašus į šitą žvėrį, jis davė mums ugnį iš dangaus!“ Ar tu žinai, kad praeis amžiai, ir žmonija savo išminties ir mokslo lūpomis paskelbs, kad nusikaltimo nėra, taigi nėra nė nuodėmės, o yra tik alkani žmonės. „Papenėk, tada reikalauk iš jų dorybės!“ – štai ką parašys jie vėliavoje, kurią iškels prieš tave ir kuria bus išgriauta tavo šventykla. Tavo šventyklos vietoje iškils naujas pastatas, vėl iškils baisingasis Babelio bokštas, ir nors ir šitas, kaip ir anas, nebus baigtas, bet vis dėl to tu galėjai išvengti šito naujo bokšto ir tūkstančiu metų sutrumpinti žmonių kančias, – nes juk pas ką gi, jei ne pas mus, ateis jie, tūkstantį metų prasikankinę su savo bokštu! Jie vėl tada suras mus po žeme, katakombose, besislapstančius (nes mes vėl būsime persekiojami ir kankinami), suras mus ir šauks mums: „Papenėkite mus, nes tie, kurie žadėjo mums ugnį iš dangaus, jos nedavė“. Ir tada mes jau baigsime statyti jų bokštą, nes baigs statyti tas, kas papenės, o papenėsime tik mes, tavo vardu, ir pameluosime, kad tavo vardu. O, niekuomet, niekuomet jie be mūsų savęs nepapenės! Joks mokslas neduos jiems duonos, kol jie bus laisvi, bet viskas baigsis tuo, kad jie atneš savo laisvę prie mūsų kojų ir pasakys mums: „Geriau padarykite mus vergais, bet papenėkite mus“. Patys galiausiai supras, jog laisvė ir drauge žemiška duona, kurios užtektų kiekvienam, yra neįmanomas daiktas, nes niekuomet, niekuomet jie nepasidalys tarp savęs! Taip pat įsitikins, kad jie niekuomet negali būti nė laisvi, nes jie silpni, ydingi, menkystos ir maištininkai. Tu žadėjai jiems dangiškos duonos, bet, vėl kartoju, ar gali ji prilygti silpnos, visada ydingos ir amžinai netaurios žmonių padermės akyse žmogiškajai duonai? Ir jei paskui tave dėl dangiškosios duonos eis tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių, tai kaip bus milijonams ir dešimtims tūkstančių milijonų būtybių, kurios neįstengs paniekinti žemiškosios duonos dėl dangiškosios? O gal tau brangūs tik dešimtys tūkstančių kilniųjų ir stipriųjų, o kiti milijonai, gausūs, kaip marių smiltys, silpnųjų  ir tave mylinčiųjų turi būti vien medžiaga kilniesiems ir stipriesiems? Ne, mums brangūs ir silpnieji. Jie ypatingi, jie maištininkai, bet galų gale jie pasidarys ir klusnūs. Jie stebėsis mumis ir laikys mus savo dievais už tai, kad mes, atsistoję jų priešakyje, sutikome nešti sunkią laisvės naštą ir juos valdyti, – tokia baisi padėtis jiems pagaliau atrodytų laisvė! Bet mes pasakysime, kad esame klusnūs tau ir valdome juos tavo vardu. Mes vėl apgausime juos, nes tavęs jau nebeįsileisime. Šita apgaulė teiks mums kančių, nes mes būsime priversti meluoti. Štai ką reiškė tas pirmasis klausimas tyruose, o juk tame klausime glūdėjo didžioji šio pasaulio paslaptis. Sutikęs priimti „duoną“, tu būtum atsakęs į visuotinį ir amžiną tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės klausimą: „Kam reikia nusilenkti?“ Žmogus neturi nieko kito tokio nuolatinio ir skausmingo rūpesčio, kaip, tapus laisvam, kuo greičiausiai surasti ką nors, kam galima būtų nusilenkti. Bet žmogus nori nusilenkti tam, kas yra neginčijama, tiek neginčijama, jog visi žmonės sutiktų drauge tam nusilenkti. Juk tie pasigailėtini padarai rūpinasi ne tik susirasti tai, kam turėčiau aš ar kas kitas nusilenkti, bet surasti tai, kuo visi įtikėtų ir kam nusilenktų, ir būtinai visi vienu metu.“

Ištrauka iš F. Dostojevskio „Brolių karamazovų“ skyriaus  „Didysis inkvizitorius“

Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis

Patikimi žmonės pasakoja – o kita težino Alachas – kad senų senovėje Babiloną valdė karalius, kuris, sukvietęs savo statytojus ir burtininkus, liepė pastatyti tokį klaidų ir pinklų labirintą, jog patys protingiausieji bijojo į jį įeiti, o visi įėję – žūdavo. Šis kūrinys buvo šventvagystė, nes gluminti ir stebinti pridera Dievui, o ne žmonėms. Laikui bėgant į karaliaus rūmus atvyko arabų valdovas, ir Babilono karalius, norėdamas pasityčioti iš naivaus svečio, pakvietė jį apžiūrėti labirintą, po kurį šis, sumišęs ir pažemintas, klajojo iki pat saulės laidos. Tuomet puolė melsti Dievą pagalbos ir rado išėjimą. Iš jo lūpų neišsprūdo nė vienas priekaištas, tačiau Babilono karaliui jis pasakė, jog Arabijoje turįs dar geresnį labirintą ir tikįs – jei Dievas panorės – kad svetingasis karalius vieną dieną jį pažinsiąs. Grįžęs į Arabiją, sukvietė vadus bei karvedžius ir užpuolė Babilono karalystę; mūšyje jį lydėjo tokia sėkmė, jog jis sugriovė visas tvirtoves, sunaikino karaliaus pulkus, o patį karalių paėmė nelaisvėn. Arabų valdovas jį surišo, pasodino ant greičiausio kupranugario ir drauge iškeliavo į dykumą. Jie jojo tris dienas, o paskui jis tarė karaliui: „O laiko, proto ir lemties valdove! Babilone panūdai mane pražudyti savo bronziniame labirinte su begale laiptų, sienų ir durų; nūnai Visagalis man lėmė parodyti tau manąjį, kur nėra nei laiptų, kuriais reikėtų lipti, nei durų, kurias reikėtų laužti, nei begalinių koridorių, kuriais reikėtų bėgti, nei sienų, kurios užtvertų tau kelią“.

Paskui atrišo belaisvį ir paliko jį viduryje dykumos, kur anas ir mirė iš bado ir troškulio. Tebūnie pašlovintas Tas, kurs nemiršta!

Jorge Luis Borges „Smėlio knyga“

Reta proga pamatyti E.Voegeliną kalbantį „gyvai“.

Modern political philosophy presupposes Nature as understood by modern natural science and History as understood by the modern historical awareness. Eventually these presuppositions prove to be incompatible with modern political philosophy. Thus one seems to be confronted with the choice between abandoning political philosophy altogether and returning to classical political philosophy. Yet such a return seems to be impossible. For what has brought about the collapse of modern political philosophy seems to have buried classical political philosophy which did not even dream of the difficulties caused by what we believe to know of nature and history. Certain it is that a simple continuation of the tradition of classical political philosophy — of a tradition which was hitherto never entirely interrupted — is no longer possible. As regards modern political philosophy, it has been replaced by ideology: what originally was a political philosophy has turned into an ideology. This fact may be said to form the core of the contemporary crisis of the West. ¹

The decay of political philosophy into ideology reveals itself most obviously in the fact that in both research and teaching, political philosophy has been replaced by the history of political philosophy. This substitution can be excused as a well-meaning attempt to prevent, or at least to delay, the burial of a great tradition. In fact it is not merely a half measure but an absurdity: to replace political philosophy by the history of political philosophy means to replace a doctrine which claims to be true by a survey of more or less brilliant errors.²