Du karaliai ir du labirintai

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Patikimi žmonės pasakoja – o kita težino Alachas – kad senų senovėje Babiloną valdė karalius, kuris, sukvietęs savo statytojus ir burtininkus, liepė pastatyti tokį klaidų ir pinklų labirintą, jog patys protingiausieji bijojo į jį įeiti, o visi įėję – žūdavo. Šis kūrinys buvo šventvagystė, nes gluminti ir stebinti pridera Dievui, o ne žmonėms. Laikui bėgant į karaliaus rūmus atvyko arabų valdovas, ir Babilono karalius, norėdamas pasityčioti iš naivaus svečio, pakvietė jį apžiūrėti labirintą, po kurį šis, sumišęs ir pažemintas, klajojo iki pat saulės laidos. Tuomet puolė melsti Dievą pagalbos ir rado išėjimą. Iš jo lūpų neišsprūdo nė vienas priekaištas, tačiau Babilono karaliui jis pasakė, jog Arabijoje turįs dar geresnį labirintą ir tikįs – jei Dievas panorės – kad svetingasis karalius vieną dieną jį pažinsiąs. Grįžęs į Arabiją, sukvietė vadus bei karvedžius ir užpuolė Babilono karalystę; mūšyje jį lydėjo tokia sėkmė, jog jis sugriovė visas tvirtoves, sunaikino karaliaus pulkus, o patį karalių paėmė nelaisvėn. Arabų valdovas jį surišo, pasodino ant greičiausio kupranugario ir drauge iškeliavo į dykumą. Jie jojo tris dienas, o paskui jis tarė karaliui: „O laiko, proto ir lemties valdove! Babilone panūdai mane pražudyti savo bronziniame labirinte su begale laiptų, sienų ir durų; nūnai Visagalis man lėmė parodyti tau manąjį, kur nėra nei laiptų, kuriais reikėtų lipti, nei durų, kurias reikėtų laužti, nei begalinių koridorių, kuriais reikėtų bėgti, nei sienų, kurios užtvertų tau kelią“.

Paskui atrišo belaisvį ir paliko jį viduryje dykumos, kur anas ir mirė iš bado ir troškulio. Tebūnie pašlovintas Tas, kurs nemiršta!

Jorge Luis Borges „Smėlio knyga“