De silentio

[…]

Hermeneutinė tiesa gerbia ir tiriamojo objekto, ir tyrėjo, ir netgi skaitytojo arba klausytojo subjektyvumą. Iš tiesų šio metodo sekėjai yra taip nuodugniai ir godžiai persismelkę nuostata, kad transcenduoti reikšmes – savo objektų, savo pačių, savo skaitytojų ir visų kitų – yra ir per sunku, ir nepageidautina, jog galiausiai sulaukiam eilėraščių ir pamokslų apie užsklęstus reikšmių ratus, kuriuose visi esame įkalinti – kankinamai ir maloniai.

Bertrandas Russelas kartą kalbėjo apie „geocentrinį keblumą“ – pažinimo teorijos problemą, kylančią dėl to, kad individualus subjektas yra uždarytas savo momentinių pojūčių rate ir negali išplėsti savo pažinimo anapus jų.  Tai, ką mes tiesiogiai patiriam, neteikia mums nei praeities, nei ateities, nei tvarių objektų, nei dėsningos tvarkos, nei kitų žmonių, – teikia tik save pačius, griežtas empirizmas, atsižadantis bet kokio šuolio už stebėjimo ribų, toliau mums eiti neleidžia. Postmodernistai atrado – ar bent išaukštino ir panaudojo – kitą, gana skirtingą geocentrinio keblumo variantą, kur individas yra įkalintas jau ne savo tiesioginių pojūčių, o savo reikšmių rate. Šiuo būdu empiristinis pasitikėjimo savojo „aš“ ir jo betarpišku patyrimu redutas užgrobiamas ir sunaikinamas – kadangi net ir tie vidiniai potyriai yra kupini reikšmių, o tos reikšmės savo ruožtu yra priklausomos nuo kultūros, prieštaringos ir vertos „dekonstruoti“. Taigi postmodernistas siekia perteikti savo praktinio darbo kančią, kai jis ir jo tiriamieji bando išsiveržti iš savo salelių ir ištiesti vieni kitiems rankas. Žinoma, jiems turi nepavykti! Jeigu pavyktų, pasisektų grįžti su aiškia, akivaizdžia ataskaita, atskleidžiančia, ką čiabuviai iš tikrųjų galvoja, mūsų postmodernistui tai būtų baisiausia negarbė ir nusižengimas – galutinė išdavystė ir tikra nesėkmė. Tai demaskuotų jį kaip paviršutinišką pozityvistą, kuris tarnauja kolonializmui ir kultūrų nelygybei, yra pasišovęs apibrėžti Kitą pagal savo reikšmes, tuo įkalbėdamas Kitam jas, žemindamas jį, atsiskleidžiantis kaip žmogus, nejautrus beribiam visų reikšmių specifiškumui ir taip beribiam sunkumui perpasakoti jas arba perkelti per tą šiurpią prarają, skiriančią vieną prasminę formą nuo kitos.

Tų prarajų, aišku, yra mažiausiai dvi: viena – tarp postmodernistinio tyrinėtojo ir informatoriaus, kita – tarp autoriaus ir auditorijos. Matydamas abi prarajas, mūsų postmodernistas siekia įrodyti savo transpozityvinį išmanymą ir jautrumą, jausdamasis priblokštas jų abiejų bei rodydamas savo tikrai gilų supratimą ir hermeneutinės problemos suvokimą tuo, kad demonstratyviai vengia šokti per tas prarajas, panyra į chaosą, neįkandamą stilių ir kalba dvasių kalbomis. Griežtai vertinant, toliau (logiškai) turėtų būti tyla. Bet postmodernistai publikuoja savo rašinius, kartais gana gausiai, ir, matyt, nelabai ryžtasi visai paklusti šiai logiškai savo gilaus supratimo išvadai. Nors galbūt esama tikrai gerų postmodernistų, kurie visiškai nieko nepublikuoja. Ex hypothesi, tikrai geras postmodernistas tylėtų. Galbūt koks tikras postmodernizmo genijus vieną diena įtikins mus žavėtis jo nepakartojama gilia tyla, panašiai kaip avangardistinis tapytojas, suviliojantis drobe, kurią jis padengia lygiu juodų dažų sluoksniu.

Ernest Gellner