Apie dorovės pabaigą ir totalitarizmo gimimą

Totalitarinių sąjūdžių patrauklumas elitui, kol jie dar nėra užgrobę valdžios, glumina todėl, kad prašalaičiui ir paprasčiausiam stebėtojui pirmiausia krinta į akis ne bendra nuotaika, persmelkianti ikitotalitarinę atmosferą,  o akivaizdžios ir savavališkos pozityvios totalitarizmo doktrinos. Tos doktrinos taip skiriasi nuo visuotinai pripažintų intelektualinių, kultūrinių ir moralinių normų, kad galima prieiti išvadą, jog tik pamatinis intelektualui būdingas charakterio trūkumas, „la trahison des clercs“ (J. Benda), arba iškrypėliška dvasios neapykanta pačiai sau, paaiškina džiūgavimą, su kuriuo elitas priimdavo minios „idėjas“. Humanizmo ir liberalizmo propaguotojai, karčiai nusivylę ir neturėję platesnio tos epochos patyrimo, dažniausiai nepastebėdavo, kad atmosfera, kurioje išgaravo visos tradicinės vertybės ir principai (XIX a. ideologijoms paneigus vienai kitą ir praradus gyvastingumą), tam tikra prasme pradėjo pripažinti akivaizdžiai absurdiškus principus, visai kitokius nei senos tiesos, tapusios šventeiviškomis banalybėmis kaip tik todėl, jog buvo nebeįmanoma tikėtis, kad tuos absurdus kas nors dar priims rimtai. Vulgarybė, ciniškai atmetanti gerbiamas normas ir pripažintas teorijas, kartu atvirai pripažino tai, kas blogiausia, ir nepaisė jokių pretenzijų, lengvabūdiškai tapatinamų su drąsa ir nauju gyvenimo stiliumi. Vis labiau įsivyraujant minios požiūriams ir įsitikinimams – kurie, tiesą sakant, iš tikrųjų buvo veidmainystės nusikračiusios buržuazijos požiūriai ir įsitikinimai, – tie, kurie tradiciškai nekentė buržuazijos ir savo valia išeidavo iš respektabilios visuomenės, matė tik veidmainystės ir respektabilumo stoką, o ne patį turinį.

Kadangi buržuazija pretendavo būti Vakarų tradicijų gynėja ir suardė visus moralinius principus, viešai demonstruodama dorybes, kurių ji privačiame ir verslo gyvenime ne tik neturėjo, bet, tiesą sakant, niekino, [daugeliui] pradėjo atrodyti labai revoliucinga pripažinti žiaurumą, niekinti žmogaus vertybes ir mėgautis visuotiniu amoralumu, nes visa tai, mažų mažiausiai, griovė tą dviveidystę, kuria, kaip atrodė, remiasi visuomenė. Kokia pagunda sublizgėti kraštutiniais požiūriais veidmainiškoje dvejopų moralės normų prieblandoje, kokia pagunda viešai dėvėti žiaurumo kaukę, jei nė vienas atvirai nesiskaito su kitu ir apsimeta kilniaširdis, kokia pagunda demonstruoti sugedimą tokiame pasaulyje, kuris yra ne sugedęs, o tiesiog menkas! Trečiojo dešimtmečio intelektualinis elitas, beveik nieko nežinojęs apie ankstesnius minios ir buržuazijos ryšius, buvo įsitikinęs, kad senasis épater le bourgeois žaidimas gali būti žaidžiamas tobulai, jei pradedama šokiruoti visuomenę, rodant jai ironiškai perdėtą jos pačios elgesio paveikslą.

Arendt, H. Totalitarizmo ištakos, Vilnius: Tyto Alba, 2001, p. 330-331