Totalitarinių sąjūdžių patrauklumas elitui, kol jie dar nėra užgrobę valdžios, glumina todėl, kad prašalaičiui ir paprasčiausiam stebėtojui pirmiausia krinta į akis ne bendra nuotaika, persmelkianti ikitotalitarinę atmosferą,  o akivaizdžios ir savavališkos pozityvios totalitarizmo doktrinos. Tos doktrinos taip skiriasi nuo visuotinai pripažintų intelektualinių, kultūrinių ir moralinių normų, kad galima prieiti išvadą, jog tik pamatinis intelektualui būdingas charakterio trūkumas, „la trahison des clercs“ (J. Benda), arba iškrypėliška dvasios neapykanta pačiai sau, paaiškina džiūgavimą, su kuriuo elitas priimdavo minios „idėjas“. Humanizmo ir liberalizmo propaguotojai, karčiai nusivylę ir neturėję platesnio tos epochos patyrimo, dažniausiai nepastebėdavo, kad atmosfera, kurioje išgaravo visos tradicinės vertybės ir principai (XIX a. ideologijoms paneigus vienai kitą ir praradus gyvastingumą), tam tikra prasme pradėjo pripažinti akivaizdžiai absurdiškus principus, visai kitokius nei senos tiesos, tapusios šventeiviškomis banalybėmis kaip tik todėl, jog buvo nebeįmanoma tikėtis, kad tuos absurdus kas nors dar priims rimtai. Vulgarybė, ciniškai atmetanti gerbiamas normas ir pripažintas teorijas, kartu atvirai pripažino tai, kas blogiausia, ir nepaisė jokių pretenzijų, lengvabūdiškai tapatinamų su drąsa ir nauju gyvenimo stiliumi. Vis labiau įsivyraujant minios požiūriams ir įsitikinimams – kurie, tiesą sakant, iš tikrųjų buvo veidmainystės nusikračiusios buržuazijos požiūriai ir įsitikinimai, – tie, kurie tradiciškai nekentė buržuazijos ir savo valia išeidavo iš respektabilios visuomenės, matė tik veidmainystės ir respektabilumo stoką, o ne patį turinį.

Kadangi buržuazija pretendavo būti Vakarų tradicijų gynėja ir suardė visus moralinius principus, viešai demonstruodama dorybes, kurių ji privačiame ir verslo gyvenime ne tik neturėjo, bet, tiesą sakant, niekino, [daugeliui] pradėjo atrodyti labai revoliucinga pripažinti žiaurumą, niekinti žmogaus vertybes ir mėgautis visuotiniu amoralumu, nes visa tai, mažų mažiausiai, griovė tą dviveidystę, kuria, kaip atrodė, remiasi visuomenė. Kokia pagunda sublizgėti kraštutiniais požiūriais veidmainiškoje dvejopų moralės normų prieblandoje, kokia pagunda viešai dėvėti žiaurumo kaukę, jei nė vienas atvirai nesiskaito su kitu ir apsimeta kilniaširdis, kokia pagunda demonstruoti sugedimą tokiame pasaulyje, kuris yra ne sugedęs, o tiesiog menkas! Trečiojo dešimtmečio intelektualinis elitas, beveik nieko nežinojęs apie ankstesnius minios ir buržuazijos ryšius, buvo įsitikinęs, kad senasis épater le bourgeois žaidimas gali būti žaidžiamas tobulai, jei pradedama šokiruoti visuomenę, rodant jai ironiškai perdėtą jos pačios elgesio paveikslą.

Arendt, H. Totalitarizmo ištakos, Vilnius: Tyto Alba, 2001, p. 330-331

Galiausiai kultūrinė maksima „visa, kas nežmogiška, man nesvetima“ puikiai prigijo šiuolaikinėje politinėje erdvėje, įkūnydama liberalizmo ilgai ugdytą mąstyseną, pagal kurią žmogui svarbiausia ne tai, kas jį išskiria iš gyvūnų pasaulio, bet tai, kas su juo subendrina: maitinimasis (vartojimas), kova dėl vietos po saule (konkurencija, karjera), saugumas ir reprodukcija. Mėginimai apeliuoti į aukštesnius standartus pasmerkiami kaip nejautrumas „paprastam žmogui“, kuriam nesvetima visų pirma tai, kas nepriaugę iki žmogiškumo. Klasikinė tradicija yra išreiškusi savo požiūrį į šią nuostatą: jausena ir mityba pagrįstas gyvenimas yra būdingas tiek žmogui, tiek jaučiui, ir paprasčiausiai laikytinas gyvulišku. Žmogų iš gyvūnų išskiria modernizmo sumenkintas protas ir jo teikiama geba skirti gėrį nuo blogio, teisinga nuo neteisinga.

Modernizmui būdinga vaizduoti, kad protas, racionalizmas slopina gyvybingumą. Vakarų kultūroje visuomet būta įtampos tarp racionalumo ir neracionalumo, tarp proto ir valios, proto ir instinkto. Racionalus vertinimas tradiciškai buvo laikomas hierarchiškai aukštesniu, ir tokia tvarka vyravo veik du tūkstantmečius. Modernizmas šią hierarchiją griauna: nuo Hobbeso ir Jacques’o Russeau laikų protas kryptingai verstas norų ir aistrų vergu.  Tradicinis modernizmas siekia religiją ar moralę pakeisti estetiniu gyvenimo pateisinimu. Postmodernizmas savo ruožtu atveda modernizmo logiką iki kraštutinumų. Kaip sako Bellas, porno-pop kultūra yra šio proceso padarinys. „Postmodernizmas estetinį gyvenimo pateisinimą visiškai pakeitė instinktu. Tik impulsas ir malonumas yra tikri ir teigia gyvenimą; visa kita – neurozė ir mirtis.“ Pramogų moralė šiandien išstūmė gerumo moralę. „Nesilinksminančiam žmogui yra ko savimi susirūpinti: Kas gi man atsitiko?“ – turėtų vis klausti jis.

Laučius, V. Kultūros ir politikos santykis klasikinės tradicijos požiūriu // (Sud.) Adomėnas, M. Libertas & Pietas. Lietuviškasis konservatizmas. Antologija 1993-2010, Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 159-160

[...]

Hermeneutinė tiesa gerbia ir tiriamojo objekto, ir tyrėjo, ir netgi skaitytojo arba klausytojo subjektyvumą. Iš tiesų šio metodo sekėjai yra taip nuodugniai ir godžiai persismelkę nuostata, kad transcenduoti reikšmes – savo objektų, savo pačių, savo skaitytojų ir visų kitų – yra ir per sunku, ir nepageidautina, jog galiausiai sulaukiam eilėraščių ir pamokslų apie užsklęstus reikšmių ratus, kuriuose visi esame įkalinti – kankinamai ir maloniai.

Bertrandas Russelas kartą kalbėjo apie „geocentrinį keblumą“ – pažinimo teorijos problemą, kylančią dėl to, kad individualus subjektas yra uždarytas savo momentinių pojūčių rate ir negali išplėsti savo pažinimo anapus jų.  Tai, ką mes tiesiogiai patiriam, neteikia mums nei praeities, nei ateities, nei tvarių objektų, nei dėsningos tvarkos, nei kitų žmonių, – teikia tik save pačius, griežtas empirizmas, atsižadantis bet kokio šuolio už stebėjimo ribų, toliau mums eiti neleidžia. Postmodernistai atrado – ar bent išaukštino ir panaudojo – kitą, gana skirtingą geocentrinio keblumo variantą, kur individas yra įkalintas jau ne savo tiesioginių pojūčių, o savo reikšmių rate. Šiuo būdu empiristinis pasitikėjimo savojo „aš“ ir jo betarpišku patyrimu redutas užgrobiamas ir sunaikinamas – kadangi net ir tie vidiniai potyriai yra kupini reikšmių, o tos reikšmės savo ruožtu yra priklausomos nuo kultūros, prieštaringos ir vertos „dekonstruoti“. Taigi postmodernistas siekia perteikti savo praktinio darbo kančią, kai jis ir jo tiriamieji bando išsiveržti iš savo salelių ir ištiesti vieni kitiems rankas. Žinoma, jiems turi nepavykti! Jeigu pavyktų, pasisektų grįžti su aiškia, akivaizdžia ataskaita, atskleidžiančia, ką čiabuviai iš tikrųjų galvoja, mūsų postmodernistui tai būtų baisiausia negarbė ir nusižengimas – galutinė išdavystė ir tikra nesėkmė. Tai demaskuotų jį kaip paviršutinišką pozityvistą, kuris tarnauja kolonializmui ir kultūrų nelygybei, yra pasišovęs apibrėžti Kitą pagal savo reikšmes, tuo įkalbėdamas Kitam jas, žemindamas jį, atsiskleidžiantis kaip žmogus, nejautrus beribiam visų reikšmių specifiškumui ir taip beribiam sunkumui perpasakoti jas arba perkelti per tą šiurpią prarają, skiriančią vieną prasminę formą nuo kitos.

Tų prarajų, aišku, yra mažiausiai dvi: viena – tarp postmodernistinio tyrinėtojo ir informatoriaus, kita – tarp autoriaus ir auditorijos. Matydamas abi prarajas, mūsų postmodernistas siekia įrodyti savo transpozityvinį išmanymą ir jautrumą, jausdamasis priblokštas jų abiejų bei rodydamas savo tikrai gilų supratimą ir hermeneutinės problemos suvokimą tuo, kad demonstratyviai vengia šokti per tas prarajas, panyra į chaosą, neįkandamą stilių ir kalba dvasių kalbomis. Griežtai vertinant, toliau (logiškai) turėtų būti tyla. Bet postmodernistai publikuoja savo rašinius, kartais gana gausiai, ir, matyt, nelabai ryžtasi visai paklusti šiai logiškai savo gilaus supratimo išvadai. Nors galbūt esama tikrai gerų postmodernistų, kurie visiškai nieko nepublikuoja. Ex hypothesi, tikrai geras postmodernistas tylėtų. Galbūt koks tikras postmodernizmo genijus vieną diena įtikins mus žavėtis jo nepakartojama gilia tyla, panašiai kaip avangardistinis tapytojas, suviliojantis drobe, kurią jis padengia lygiu juodų dažų sluoksniu.

Ernest Gellner

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

O, žinoma, jis nužengė ne taip, kaip nužengs, pagal savo žadėjimą, amžiams pasibaigus, visoje dangiškoje šlovėje, kada jo atėjimas bus toks staigus kaip „žaibas, švystelėjęs nuo rytų ligi vakarų“. Ne, jis panoro aplankyti nors akimirką savo vaikus, ir kaip tik ten, kur dabar ėmė traškėti eretikų laužai. Iš begalinio savo gailestingumo jis dar kartą eina tarp žmonių, tuo pačiu žmogaus pavidalu, kuriuo trejus metus vaikščiojo tarp žmonių prieš penkiolika amžių. Jis nužengia į pietų šalies miesto „karštas gatves“, ten, kur tik vakar „didingoje autodafė“, karaliaus, jo dvariškių, kardinolų ir gražiausių karaliaus rūmų ponių akivaizdoje, gausiai susirinkusių visos Sevillos gyventojų akivaizdoje, kardinolas didysis inkvizitorius iš karto sudegino ad majore gloriam Dei gal visą šimtą eretikų.  Jis pasirodė tykiai, nepastebimai, ir štai visi – atrodo keista – jį pažįsta. Čia galėtų būti viena geriausių mano poemos vietų – kodėl gi jį pažįsta. Skaityti toliau »

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Patikimi žmonės pasakoja – o kita težino Alachas – kad senų senovėje Babiloną valdė karalius, kuris, sukvietęs savo statytojus ir burtininkus, liepė pastatyti tokį klaidų ir pinklų labirintą, jog patys protingiausieji bijojo į jį įeiti, o visi įėję – žūdavo. Šis kūrinys buvo šventvagystė, nes gluminti ir stebinti pridera Dievui, o ne žmonėms. Laikui bėgant į karaliaus rūmus atvyko arabų valdovas, ir Babilono karalius, norėdamas pasityčioti iš naivaus svečio, pakvietė jį apžiūrėti labirintą, po kurį šis, sumišęs ir pažemintas, klajojo iki pat saulės laidos. Tuomet puolė melsti Dievą pagalbos ir rado išėjimą. Iš jo lūpų neišsprūdo nė vienas priekaištas, tačiau Babilono karaliui jis pasakė, jog Arabijoje turįs dar geresnį labirintą ir tikįs – jei Dievas panorės – kad svetingasis karalius vieną dieną jį pažinsiąs. Grįžęs į Arabiją, sukvietė vadus bei karvedžius ir užpuolė Babilono karalystę; mūšyje jį lydėjo tokia sėkmė, jog jis sugriovė visas tvirtoves, sunaikino karaliaus pulkus, o patį karalių paėmė nelaisvėn. Arabų valdovas jį surišo, pasodino ant greičiausio kupranugario ir drauge iškeliavo į dykumą. Jie jojo tris dienas, o paskui jis tarė karaliui: „O laiko, proto ir lemties valdove! Babilone panūdai mane pražudyti savo bronziniame labirinte su begale laiptų, sienų ir durų; nūnai Visagalis man lėmė parodyti tau manąjį, kur nėra nei laiptų, kuriais reikėtų lipti, nei durų, kurias reikėtų laužti, nei begalinių koridorių, kuriais reikėtų bėgti, nei sienų, kurios užtvertų tau kelią“.

Paskui atrišo belaisvį ir paliko jį viduryje dykumos, kur anas ir mirė iš bado ir troškulio. Tebūnie pašlovintas Tas, kurs nemiršta!

Jorge Luis Borges „Smėlio knyga“